Apie mus

Nepjauk šakos

Mūsų istorija prasidėjo Vilniuje – čia susipažinome, linksminomės, draugavome, kūrėme šeimą, gyvenome miesto ritmu.

Ruošiantis vestuvėms praleidome gerą pusdienį išsamiai studijuodami lietuviškas patarles ir ieškodami, ką galėtume išsigraviruoti žieduose. Aptikę patarlę „NEPJAUK ŠAKOS ANT KURIOS SĖDI“ iškart supratome – bus ji. Ir tik vėliau, galvodami pavadinimą savo instagramo paskyrai pagalvojome, kad šūkis NEPJAUK ŠAKOS, naujai sušvitęs, tinka ir čia.

Gimus sūnui ir pasaulį sustabdžius pandemijai, bei karantinui vis dažniau mąstėme, ar nereikėtų priimti naujų, gyvenimo poreikius labiau atliepiančių sprendimų. Pajutome, kad norisi daugiau gamtos, daugiau buvimo kartu, daugiau tikrumo ir ramybės.

Pasvėrę visus už ir prieš, palikome miestą ir persikėlėme į kaimą – nežinodami, kas laukia, bet su tylia viltimi atrasti kažką artimo sau. Čia į pasaulį atėjo mūsų dukra, o mes pamažu įleidome šaknis: savyje, veiklose, kasdienybėje. Marius pasuko ūkininkavimo ir medžio darbų keliu, o aš, Simona, atradau molį, pamilau keramiką, daržininkystę ir gėles.

Kiekviena diena dabar pilna iššūkių, veiksmo, vis naujų, galvoje gimstančių projektų ir, žinoma, - džiaugsmo. Veiklos, kurias prisijaukinome, tapo neatsiejamomis mūsų kasdienybės dalimis – natūraliomis, lėtomis ir tikromis, kaip ir pats gyvenimas kaime.

Džiaugiamės, kad užsukai susipažinti.

Simona

Kai atsikraustėme į kaimą, draugė pasiūlė kartu nueiti į keramikos pamokas. Tuo metu man tai atrodė kaip mažas nuotykis – visą gyvenimą save laikiau žmogumi, kuris neturi nieko bendra su menu, o tuo labiau – su kūryba. Vien jau žingsnis į studiją buvo išėjimas iš komforto zonos. Bet pabandžius... keramika mane tiesiog pagavo – ir nepaleido. Ji apsigyveno mano mintyse, rankose, kasdienybėje.

Keramika man patinka tuo, kad joje daug prasmės ir praktiškumo. Aš į ją žiūriu kaip į amatą – artimą, kasdienį, kuriantį daiktus, kurių iš tiesų reikia. Jei mūsų namuose kažko trūksta – lėkštės, dubens, muilinės ar vazos – pirmiausia pagalvoju: gal galiu tai nulipdyti?

Ir dar – keramika saugo jausmus. Joje telpa prisiminimai, vardai, šventės, mažos kasdienės istorijos.

Taip ir gimė mintis kurti ne tik sau, bet ir kitiems. Pradėjau nuo noro turėti savo rankų darbo daiktų namuose, o netrukus sulaukiau klausimų: gal galėčiau sukurti ir jums? Ir atsakymas buvo – taip, galėčiau. Nes jeigu tai džiugina mane, gal pradžiugins ir jus.